Čita (sąvoka)

Čita (pali ir skr. चित्त = IAST: citta-) – indų filosofinė-gnoseologinė sąvoka, nusakanti sąmonę, protą, pasyviąją atmintį. Vartojama tiek hinduistinėje, tiek budistinėje literatūroje.

Žodis citta- sunkiai išverčiamas į Vakarų kalbas: jis gali būti verčiamas kaip „mąstymas“, „protas“, „sąmonė“, „suvokimas“, „apmąstymas“, „atmintis“, „dėmesys“. Vedose žodis sutinkamas šakniniu kamiengaliu čit (चित् = cit). Šis žodis kyla iš tokios pat veiksmažodinės šaknies, reiškiančios „suvokti, pastebėti, atkreipti dėmesį, perprasti“.

Vedantos filosofijoje cit patenka į trejybę सच्चिदानन्द = sac-cid-ānanda, nusakančią aukščiausios tikrovės (Brahmano) pažinimo potyrį. Ši ištarmė verčiama įvairiai: „tiesa-sąmonė-palaima“ ir pan.

Patandžalio „Jogasūtroje“ (apie II–III a.) išskiriami 5 čitos būviai: tikrojo žinojimo, klaidingojo žinojimo, vaizduotės, sapnų ir atminties. Tekste pateikiami būdai, kaip joga numalšinti šiuos protą jaukiančius bangavimus (citta-vr̥tti) ir pasiekti skaidrų sąmonės būvį.

Budistiniuose tekstuose čita taip pat dažnai minima: kartais tai abstraktus žodis sąmonei, protui pavadinti ir vartojamas sinonimiškai su manas ir vijñāna, kartais įgija konkrečias gnoseologines reikšmes.